literatūros žurnalas

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12

Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“.

Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele (1890–1918) kūrybinę biografiją pradėjo veikiamas Vienos secesijos ir Gustavo Klimto įtakos, vėliau atkakliai siekė stiliaus savitumo. Pastebėtas jau 1909 m. parodoje, kartu su Oskaru Kokoschka, – kaip sukantys ekspresyvesnės raiškos keliu. Itin išraiškingi jo piešiniai ir aktai (už „moralės pažeidimus“ baustas, netgi trumpam kalintas). E. Schiele’s linija drąsi, netgi įžūli ir tuo pačiu trapi, lūžinėjanti. Tokiu piešiniu, taip pat ir savita spalvinės raiškos askeze primena senuosius Rytų meistrus.

 


Atminties tušu tuštumoj

 

Kairys paravano sparnas

* * *

Neišmokau aš kaligrafijos
imperatoriaus raštinėse
žagarų kai šalta atnešdavau
į lūšnelę ant pačio skardžio

Paskutinis raudonas lapas
prie juodos šakos prikabintas –
toksai buvo Meistro gyvenimas –
ką daugiau galiu pasakyti

Visus teptukus išploviau
stalas – nušveistas karo laukas
ir – išskleistam ritiny –
pakėlė nagą drakonas

kokį jau kartą mačiau –
žarijų grendimas žerplėjo
sklaidės patamsy plykstelėdami
netvarūs valkūs pavidalai

ir jo sparnai sušvylavo
liepsnai šovus tarsi netyčia
kai aš – dar mažas – laukiau –
nepamenu ko – trobelėj

 

* * *

Dzeno vienuolis Schiele –
iškreivinti pirštų brėžiai
kokaino sniege

 

 

Rytas

Rausvai nepadoriai vypso
pridžiūvę likučiai likerio
nuogos taurių kojelės

Apie ką pastalėj ten šnabždasi
apdraskytų laikraščių klostės

 

* * *

Bambukinis stalelis ties prieplauka
Sėdėdavom – dar jauni ir tingūs
Dabar dienos lekia pėdsakų nepalikdamos
Tik ančių balsai prietemoj susišaukia

 

Liepa

Neatsakys
kad ir kiek beklaustum
Kaip tada kai bėgte dar vaikas –
į tave su šlamesiu – kvapas
o paskui – atminty gal tik – ir paveikslas:

Lig akių
apsiklėtus žiedų migla
ilgais vakarais nebegalinti vietoj rimti
Nuplasnotų skarom ir jau niekad atgal
nesugrįžtų Nebent numirti

– Visos vasaros Visi debesys
kur prabėgo į dangų žiūrint…
o tu stovi ir – kaip tada – bėgte ji
į tave… Iš toli pažinus

 


Dešinys sparnas

 

* * *

Susigėrė ūkai į popierių…Taku
tarpu uolų išeina
meistras Vu į kalną
pakibusį virš bangų

Be debesų horizontas
ir dvelkia kiek užmatai
sakais pušų išlinkusių
ligi juodų šaknų

Kaip kviečia aukštyn takelis
Kokia atvira erdvė!
Meistras Vu nesugrįžo
paveikslo pasirašyt

 

* * *

Vienuolyne smūgis lazda
pažadina užsnūdusį medituojant

Net stipriausia dozė šiandien
nesugrąžins mums tų metų

 

Vakarai

Ne, ne tie režisuoti –
raudonas ilgakojuos pilvukuose
šešėliais žvakelei blėsčiojant
kai baigdavosi kaip visad
įnirtingai gojuj tarp kojų
vienaragis o ne žvakigalis!

Ne
Liko anas vėjuotas
sulytas kai – televizoriui nešvankaujant –
ieškojai kniūpstom sagos
Ir spengė
toks pogelsvis mėnuliukų
keimaris

* * *

Atvirkščiai negu gimstant
bet mirčiai taipogi priešingai
visko ir nieko nepaisydama
tuštuma ims piešt atminty

 

Ugnies paukštis

Tas plunksnų kuokštas
degantis akibrokštas…
Ant stalo tėkštas klausimas
– O aš – na kas gi aš toks?

Du kartu gimęs vieną kartą mirsiąs
nebijo demonų nei piktos dvasios pokštų

Jis nenukarš nes bus kas galvą nukerta
– Gyvybės karštis prieš buvimo kerštą!

Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“

2024 m. Nr. 4 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o 9-ajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.